Norėdami atsikratyti skausmingų pojūčių, mūsų psichika išrado galingus apsaugos nuo gėdos mechanizmus. Kai kurie iš jų stebina: iš pirmo žvilgsnio gėda yra nenaudinga, tačiau iš tikrųjų būtent jis yra tam tikro tipo elgesio variklis.
Pabėgti
Palietę karštą, mes automatiškai nuimame ranką. Taigi žmogus gali „automatiškai“ bėgti nuo gėdos, jos vengti. Dažnai žmonės santykiuose stengiasi išlaikyti „saugų atstumą“, kad nesusigundytų gėda. Svarbiausia šios strategijos pusė yra vienišumo jausmas, nesugebėjimas užmegzti artimų ir gilių santykių. Nes bet kuriuose ilgalaikiuose santykiuose anksčiau ar vėliau reikės atsiverti.
Perfekcionizmas
Jei menkiausia klaida sukelia kankinančią gėdos bangą, žmogus padarys viską, kad niekada nepadarytų klaidos. Šie bandymai paverčia ją aistringu perfekcionistu. „Neblogai“ ar „pakankamai gerai“ niekada nepatenkins tokių žmonių, viskas turėtų būti tobula. Deja, žmonės daug pastangų skiria šios strategijos įgyvendinimui.
Pranašumas
Negarbingas, arogantiškas žmogus tiesiog perkelia savo gėdą kitiems. Ji tikisi ypatingų teisių, specialaus elgesio, savo unikalumo patvirtinimo. Giliai paslėptas abejojimas savimi ir noras išvengti gėdos yra pagrindinis šio mechanizmo variklis. Atrodo, kad įžūlumas daro žmogų neprieinamą „paprastų mirtingųjų“ kritikai. Kuo stipresnė nesąmoninga gėda, tuo agresyvesniam žmogui reikės atskyrimo, atlygio ir pripažinimo, kad išlaikytų savo neprieinamumą.
Ekshibicionizmas
Čia nekalbame apie įprotį nusirengti viešai, o būtent apie provokuojantį, demonstratyvų elgesį. Žmogus traukia perdėtą dėmesį. Daro tai, ko kiti vengia. Elgiasi taip, tarsi kasdienių kuklumo ir padorumo normų paprasčiausiai nėra. Toks asmuo gali atrodyti begėdiškai, bet taip nėra. Tai yra paradoksaliausia gynyba nuo gėdos.