Kleptomanija yra psichologinis sutrikimas, pasireiškiantis nuolatiniu noru pritaikyti tai, kas priklauso kitam asmeniui, kitaip tariant, pavogti. Be to, vagystės daiktas dažniausiai neturi jokios materialinės vertės, tačiau kartais nepavyksta įveikti noro įsidėti daiktą į kišenę.
Tai gali pasirodyti keista, beveik neįtikėtina, tačiau dažniausiai kleptomanija vystosi būtent žmonėms, gyvenantiems gerovės ir gerovės sąlygomis, o daugiausia moterims. Tam yra keletas priežasčių ir jos, kaip paprastai būna klinikinėje psichologijoje, „auga“ nuo vaikystės. Vaikai, kaip ir žvakutės, linkę tyrinėti jiems nepažįstamus ir patrauklius dalykus, tačiau kartais, flirtuodami, pamiršta juos pastatyti į vietą arba grąžinti savininkui. Laikui bėgant, jei nekomentuosite, toks užmaršumas gali tapti įpročiu arba, likdamas nenubaustas, vaikas pradės ką nors imtis be reikalo jau tyčia. Laikui bėgant tai virsta savotiška pramoga, kurios sunku atsisakyti net ir su amžiumi. Taip pat dauguma kūdikių, ypač mergaitės, mėgsta pritraukti dėmesį. Jei tėvams trūksta dėmesio, tada reikia ką nors padaryti, kad jį gautumėte dirbtinai, net jei tai yra papeikimas ar bausmė. Tai dažnai nutinka pasiturinčiose šeimose, kur dėl darbo, iš kurio gaunami pinigai, suaugusieji neturi laiko savo atžalų psichologinėms problemoms spręsti. Tai atsitinka kitaip: šeima nėra labai turtinga, o vaikas renka viską, kas blogai, „lietingą dieną“. Suaugęs asmuo turi geras pajamas, o vaiko įprotis viską saugoti yra išsaugomas. Kad ir kaip būtų, kleptomanijos instinktas turi viršenybę proto balsui ir yra išreiškiamas obsesinės būsenos pavidalu. Deja, nors kleptomanija vadinama liga, ji neturi gydymo metodų, o psichoterapeutams sunku su tuo kovoti. Ilgalaikė terapija padeda tik iš dalies ir su sąlyga, kad pats žmogus nuoširdžiai nori atsikratyti savo priklausomybės. Vienintelė šio sutrikimo rūšis, kurią galima visiškai išgydyti, yra vadinamoji „įprasta kleptomanija“, kai pacientas vagia ne sąmoningai, o tarsi įpročio dėka.