Mirtis yra egzistencinė tikrovė. Ji tiesiog yra, norime mes to ar ne. Žmogus, susitaikęs su savo baigtinumo faktu, supranta tikrąją gyvenimo vertę ir žino, kaip tuo džiaugtis. Kodėl verta jaudintis dėl to, ko negalima išvengti? Ir vis tiek, kai mylimi žmonės mus palieka, emocijos uždengiamos mums galva. Praradimo skausmas yra toks stiprus ir atrodo, kad esate ant beprotybės ribos.
Sielvarto laikotarpis trunka 5 etapus:
- Pirmasis etapas prasideda nuo to momento, kai žmogus sužino liūdnas naujienas. Pirmoji reakcija yra neigimas. Jis nenori patikėti tuo, ką jie jam pasakė, jis gali kelis kartus „negirdėti“ ir paklausti pranešėjo. Galvoje sukosi mintys: „Gal tai yra klaida?“, „Manau, aš visa tai svajoju“, „Tai negali būti“ ir pan. Taigi žmogus atkakliai stengiasi neįsileisti šokiruojančios realybės, išvengti psichinio skausmo, apsisaugoti nuo kančių. Šis reiškinys yra psichologinė gynyba. Šiuo metu jis gali mąstyti objektyviai, realybė suvokiama kaip iškreipta.
- Tada ateina agresija - aktyvesnis pasipriešinimas tam, kas įvyko, noras surasti ir nubausti kaltuosius. Paprastai tie, kurie atnešė žinių, patenka į ranką. Ir dažnai žmogus gali nukreipti agresyvius veiksmus į savo adresą. Visos jo žarnos rėkia ir pyksta, nenorėdamos paimti skaudaus duoto. „Kas kaltas?“, „Tai nesąžininga!“, „Kodėl būtent jis?“ - Panašūs klausimai užpildo visą sąmonę.
- Nepasikeitęs agresijos pagalba antrame etape, sielvartaujantis žmogus pradeda derėtis su gyvenimu ir Dievu: „Aš nedarysiu to ar ano, tik leisiu viskam sugrįžti, atsibundu, viskas paaiškės kaip klaida..“ Ar žmogus tiki, ar ne stebuklas, galimybė viską pakeisti. Vieni eina į bažnyčią, vieni naudojasi burtininkų paslaugomis, kiti tiesiog meldžiasi - veiksmai gali būti bet kas, bet visi jie skirti pakeisti realybę.
- Norint atsispirti, reikia daug jėgų, o žmogui atsikračius energijos, prasideda depresijos laikotarpis. Niekas nepadeda: nei ašaros, nei veiksmas. Rankos nuleidžiamos, dingsta susidomėjimas viskuo, apatija uždengia galvą, kartais žmogus nenori gyventi, jaučiasi nieko vertas. Kaltė, neviltis ir bejėgiškumas veda į izoliaciją. Dažnai sielvartaujantys griebiasi besaikio alkoholio ir narkotikų vartojimo, siekdami kaip nors palengvinti jų kankinimus.
- Paskutinis etapas pasižymi ašaromis, atnešančiomis palengvėjimą. Pastebimas teigiamas mirusiojo prisiminimas. Nuolankumas ateina su gyvenimo realijomis, mirties neišvengiamumu. Siautulingos emocijos pamažu praeina ir jas pakeičia tylus liūdesys ir dėkingumas mirusiojo mylimam žmogui. Vyras atgauna vidinį palaikymą, pradeda kurti ateities planus.
Taigi prarandama pragyvenimas idealia forma. Bet kartais viename iš etapų ilgą laiką įvyksta uogienė. Tokiais atvejais, kai liūdesys neturi pakankamai savo išteklių, verta kreiptis į psichologinę pagalbą, kur likusieji etapai bus baigti pas specialistą.