Pagal „sąmonę“ šiuolaikinėje psichologijoje yra įprasta suprasti tokį objektyvios tikrovės rodymo žmogaus psichikoje būdą, kai žmonijos socio-istorinės praktikos patirtis tarnauja kaip jungiantis, netiesioginis ryšys.
Naudojimo instrukcija
1
Sąmonė yra aukščiausia psichikos forma ir, pasak K. Marxo, „žmogaus formavimo socialinėje istorinėje aplinkoje sąlyga darbinėje veikloje, nuolatiniame bendravime su kitais žmonėmis“, t. "viešas produktas".
2
Sąmonės egzistavimo būdas, kaip matyti iš žodžio reikšmės, yra žinojimas, kurio sudedamosios dalys yra pažintiniai procesai, tokie kaip:
- sensacija;
- suvokimas;
- atmintis;
- vaizduotė;
- mąsto.
3
Kitas sąmonės komponentas yra savimonė, galimybė atskirti subjektą nuo objekto. Šiai kategorijai taip pat priklauso savęs pažinimas, būdingas tik žmogui.
4
Sąmonė, anot K. Marxo, neįmanoma neįsisąmoninus jokios veiklos tikslų, o negalėjimas vykdyti tikslingos veiklos atrodo sąmonės pažeidimas.
5
Paskutiniu sąmonės komponentu laikomos žmogaus emocijos, pasireiškiančios vertinant tiek socialinius, tiek tarpasmeninius santykius. Taigi, emocinės sferos sutrikimas (neapykanta anksčiau mylimam asmeniui) gali pasitarnauti kaip sutrikusios sąmonės rodiklis.
6
Kitos mokyklos siūlo savo sąmonės kategorijos sąvokas, sąvokas vertindamos kaip tikrovės vaizdavimo suvokimo organų procesą ir jos komponentų (pojūčių, reprezentacijų ir jausmų) realizavimą suvokimo lygyje, tačiau ateityje skirtingos:
- struktūralistai - išveda sąmonės prigimtį iš pačios sąmonės, bandydami nustatyti pagrindinius elementus, tačiau susiduria su sąmonės nešančiosios pradinės padėties problema jau apibrėžimo lygmenyje;
- funkcionalistai - bandė sąmonę laikyti biologine kūno funkcija ir priėjo išvadą apie sąmonės neegzistavimą, „fikciją“ (W. James);
- geštalto psichologija - sąmonę laiko sudėtingų transformacijų pagal geštalto įstatymus padariniu, tačiau negali paaiškinti savarankiškos sąmonės veiklos (K. Levinas);
- veiklos požiūris - neatskiria sąmonės ir veiklos, nes negali atskirti rezultatų (įgūdžių, sąlygų ir pan.) nuo būtinų sąlygų (tikslų, motyvų);
- psichoanalizė - sąmonė vertinama kaip nesąmoningas produktas, išstumiantis prieštaringus elementus į sąmonės sritį;
- humanistinė psichologija - negalėjo sukurti suprantamos sąmonės sampratos („Sąmonė yra tai, kas ji nėra, ir tai ne ta“ - J. P. Sartre'as);
- kognityvinė psichologija - sąmonę laiko pažinimo proceso logikos dalimi, neįtraukdama šios kategorijos į konkrečias pažinimo procesų schemas;
- kultūrinė-istorinė psichologija - sąmonė apibrėžiama kaip pagrindinė sąlyga ir priemonės įsisavinti save, tikėti mąstymu ir paveikti kaip žmogaus sąmonės dalis (L. S. Vygotsky).
- Sąmonė
- Sąmonės samprata
- Sąmonė psichologijoje