Abejingumas yra apatijos, nesidomėjimo tuo, kas vyksta aplink, būsena, kažko troškimo stoka. Tokiu atveju sumažėja savanoriškas aktyvumas, nėra jokių išorinių emocijų.
Naudojimo instrukcija
1
Abejingumas dažnai atsiranda po stipraus nervinio krūvio, streso. Abejingas žmogus nenori nieko daryti, net visi veiksmai stresui sumažinti jam atrodo beprasmiai. Šiuo atveju abejingumas veikia kaip apsauginė organizmo reakcija nuo per didelių psichinės energijos išlaidų, nervinio išsekimo, pavojinga sveikatai. Tačiau abejingumo būsena yra nepalanki, todėl patartina kuo greičiau iš jo pasitraukti.
2
Nepaisant to, kad abejingumas gelbsti žmogų nuo nervinio išsekimo, ilgas buvimas šioje būsenoje yra mirtinas. Žmogus sustoja tobulėdamas, nenustato tikslų ir nieko nedaro, kad jų pasiektų, tuo tarpu pamažu degraduoja. Kartais apatija savaime praeina po nervų sistemos atsistatymo. Kartais žmogus turi įveikti save. Jei abejingumą lemia stresas, atsirandantis dėl problemų darbe, žmogus praranda susidomėjimą profesija, įveikdamas darbo sunkumus. Palaipsniui, jei nepavyks įveikti apatijos, problema išsivystys į tikrą krizę.
3
Abejingumas paprastai gydomas poilsiu. Žmogus pašalina save iš darbo problemų, išjungia telefoną, užmiega ir valgo. Tuomet, praėjus kelioms dienoms po tokio tuštybės, būtinai ateis nebaigtas verslas, gaila dėl iššvaistytų pastangų, nervų ir laiko, intuicija siūlo problemos sprendimo variantus. Ir žmogus vėl jaučiasi motyvuotas tęsti profesinę veiklą.
4
Kai kuriais atvejais, kol abejingumas neišsivystė į užsitęsusią depresiją, turite priversti save atlikti bent kasdienius namų darbus. Tada, įveikdami vidinį pasipriešinimą, priverskite save tiesiog būti darbe. Toliau žmogus automatiškai pradeda atlikti jam įprastus veiksmus, įsitraukia į gyvą darbo procesą, parodo augantį susidomėjimą jį supančiu pasauliu, grįžta į buvusį aktyvų gyvenimą.