Mes visi kažkada buvome sugėdinti dėl savo veiksmų ar veiksmų. Visuomenė ir moralė skirtingai kvalifikuoja jūsų veiksmus ir veiksmus. Pažiūrėkime, kas yra vynas.
Akivaizdu, kad nėra nė vienos religinės sistemos, kuri neapimtų „nuodėmės“ sąvokos: net ir patys primityviausi įsitikinimai išsiskiria daugybe draudimų, „tabu“, kurių neįmanoma racionaliai paaiškinti. Tabu nutrūksta, padaryta nuodėmė - ir žmogus tampa atstumtuoju, kol nepripažįsta jo neteisių ir apvalymo apeigų.
Iš tiesų, ko gero, nėra normalaus žmogaus, kuris be gėdos galėtų papasakoti apie kokį nors savo poelgį; paaiškėja, kad kiekvienas asmuo, tam tikru laipsniu ar kitu, turi kaltės jausmą. Čia galite pamatyti, kad žmogus jaučia gėdą būtent tada, kai kiti sužino apie jo nesąžiningą elgesį; kaltė yra gilesnė asmeninė patirtis.
Paprastai kaltės jausmo sąvoka kasdieninėje sąmonėje turi neigiamą reikšmę: tai yra blogas, naikinantis jausmas, kurį reikia pašalinti. Bet ar taip yra? Iš tikrųjų kaltė atsiranda dėl tokio asmens veiksmų, kuriuos jis pats laiko blogais, neatitinkančiais jo paties vertybių sistemos. Kas atitolins žmogų nuo žalos kitam, nuo smurto, nuo vagysčių, jei ne pavojus po to jaustis kaltu? Ne gėda už tai, kas buvo padaryta (galbūt niekas apie tai nesužinos), ne bausmės baimė (statistika sako, kad griežtesnės bausmės nesumažina nusikaltimo lygio), bet kalta asmeninė atsakomybė prieš save, savęs vykdymą ir vykdytojo vaidmenį, - tai santūrus principas, reguliuojantis žmogaus elgesį kitų atžvilgiu.
