Psichologas - profesija ar pašaukimas?

Psichologas - profesija ar pašaukimas?
Psichologas - profesija ar pašaukimas?

Video: Pašaukimas, savęs paieškos, profesija, darbas, gyvenimo misija. 2024, Gegužė

Video: Pašaukimas, savęs paieškos, profesija, darbas, gyvenimo misija. 2024, Gegužė
Anonim

Psichologas yra neįprasto likimo žmogus. Šią profesiją sunku susieti su kitais jai artimais žmonėmis. Net ir tais atvejais, kai pagalba yra svarbiausia ir žmonėms - gydytojams, mokytojams. Psichologas turi įsiskverbti į pačias žmogaus asmenybės gelmes, jei jis nuoširdžiai nori jam padėti, suprasti subtilius motyvacijos niuansus. Kas yra dar vienas šios profesijos bruožas?

Pažiūrėkime, ar visus domina elgesio ištakos, paslėptos ir ne visada sąmoningos paties žmogaus motyvacija atlikti kokius nors veiksmus? Žinoma, ne. Toks susidomėjimas yra labai specifinis ir nėra toks dažnas. Ir tai rodo, kad ne kiekvienas žmogus gali ir turi būti psichologas. Paprastai toks susidomėjimas, toks būtinas šiai profesijai, pasireiškia nuo vaikystės. Vargu ar įmanoma tai įteigti dirbtinai.

Ar visi nori noro padėti kitiems, domisi tuo, ar kito gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę? Ne vėl. Kiekvienas turi savo tikslus, savo orientaciją. Noras padėti kitam asmeniui, toks būtinas psichologo profesijoje, reiškia jo stiprybės ir asmeninių išteklių atsidavimą. Ne visi gali sau tai leisti.

Užduokime klausimą: ar noras padėti kitiems atsiranda dėl mūsų pačių pastangų ar atsiranda gyvenimo procese, išgyvenant įvairiapusę patirtį, kuri nutinka su žmogumi? Į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Tokio noro atsiradimui ar nebuvimui įtakos turi tiek išorinės gyvenimo aplinkybės, tiek šeimos tradicijos, žmogaus pačių ieškojimas, vidinis ratas ir kt. Tačiau vargu ar įmanoma įsivaizduoti situaciją, kai žmogus, kuris nenori padėti kitiems žmonėms, kruopščiai ją ugdys. Kodėl? Ar esi sutikęs tokių žmonių? Ar toks žmogus padarys tai, kas jį sudomins ir atitiks jau susiformavusius interesus bei norus? Dažniau žmogaus gyvenimo kelias formuojamas pagal norą padėti kitiems ir galiausiai veda žmogų į tą veiklos sritį, kur jis gali įgyvendinti savo siekius.

Kol kas paaiškėja, kad psichologo profesija yra daugiau pašaukimas, o ne profesija tradicine prasme - kaip sugebėjimas kokybiškai atlikti tam tikros rūšies veiklą. Bet pažiūrėkime, ar taip yra iš tikrųjų.

Be tokių būtinų asmeninių savybių kaip domėjimasis žmogaus psichikos gelmėmis ir noras padėti kitiems žmonėms, psichologijos profesijoje būtina turėti sugebėjimą ir priemones šioms savybėms realizuoti. Priešingu atveju mes tampame susidomėję, malonūs, užjaučiantys, tačiau visiškai bejėgiai, bejėgiai ir nesugeba pakeisti nieko žmogaus. Ir, žinoma, suprasdamas visą žmogaus kančios gelmę, tačiau negalėdamas nieko padaryti, toks specialistas pajus savo nesėkmę ir nieko vertą. Tokia padėtis gali sukelti emocinį perdegimą ir sukelti didelį pavojų asmeniui, pasirinkusiam tokią profesiją.

Ir čia tokia kokybė kaip profesionalumas pradeda vaidinti būtent suprantant sugebėjimą aiškiai, efektyviai ir efektyviai vykdyti savo veiklą bei suteikti pagalbą.

Skirtingai nuo ankstesnių savybių, kurias mes laikėme, profesionalumą galima ugdyti tik savo pačių darbu. Jis ateina su patirtimi, mokydamasis, atlikdamas praktinį darbą su žmonėmis, įveikdamas save. Ir būtent čia svarbesnės mūsų sąmoningos pastangos. Profesionalumas yra kaltas ilgą laiką su nuolatinėmis pastangomis ir siekiais, tačiau tam tikru momentu jis pasirodo esąs vienas vertingiausių psichologo asmenybės įrankių.

Taigi paaiškėja, kad psichologui labiau tikėtina ne pašaukimas ar profesija, bet harmoningas pašaukimo ir profesijos lydinys. O kaip šis lydinys bus, priklauso tik nuo konkretaus žmogaus.